Lietuvos narystė NATO. Egidijus Vareikis - apie agitaciją už NATO ir geopolitinį vyksmą

Praėjus dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuva pasaulio žemėlapyje įsitvirtino kaip visavertė Vakarų pasaulio dalis ir šiandien yra stipri partnerė Aljanse. „Nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo sakėme, kad mūsų vieta yra Vakarų Europoje“, - prisimena gamtos mokslų daktaras, politologas, buvęs LR Seimo narys Egidijus Vareikis.
E. Vareikis prisimena, kad tapti NATO nare buvo vienas pagrindinių Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos siekių. Tai lėmė ir palankų visuomenės požiūrį bei palaikymą. „Nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo sakėme, kad mūsų vieta yra Vakarų Europoje. Mūsų strateginis sakinys - Lietuva yra nepriklausoma Vakarų Europos valstybė. Narystė NATO yra ne tik saugumo, bet ir buvimo Vakaruose klausimas. Mes visą laiką žinojome, kad narystė NATO yra svarbu, sekėme, kas vyksta pasaulyje. Žinojome ir tai, kad NATO šalys arba į NATO pretenduojančios šalys sukuria tokias organizacijas, kurios agituoja už NATO, - pasakoja jis. - 1996-ųjų vasarą priklausiau opozicijai, bet su Vyriausybės atstovais sutarėme, kad kitų NATO šalių pavyzdžiu reikia įsteigti nevyriausybinę organizaciją, kuri apimtų kuo daugiau skirtingų politinių jėgų ir užsiimtų NATO propaganda.“
Politologas šypsosi prisiminęs organizacijos LATA įkūrimą ir veiklą, nes, pasak jo, propaguoti nelabai buvo ką, dauguma lietuvių norėjo tapti NATO dalimi ir žinojo tokios narystės svarbą. „Nepaisant to, turėdami tokią organizaciją galėjome dalyvauti tarptautinėje tokių organizacijų veikloje, megzti ryšius, palaikyti kontaktus, gauti tam tikrą finansavimą renginiams. Mes žinojome apie ATA - Atlantic Treaty Association (Atlanto sutarties bendrija). Žinojome, kad mums į ją reikia įstoti.
Mūsų tikslas buvo sukurti panašią organizaciją, kad galėtume integruotis į nevyriausybinių organizacijų būrį. Aš tais klausimais domėjausi, pasiūlymą prisijungti priėmiau. Sutarėme, kad ten dirbsim taip kaip kitų šalių panašios organizacijos, kad galėtume tapti visos ATA organizacijos nariais. Mums labai patiko mūsų angliškas pavadinimas Lithuanian Atlanic Treaty Association - LATA (Atlanto sutarties Lietuvos bendrija)“, - apie būtinybę turėti tokią organizaciją Lietuvoje pasakoja E. Vareikis.
Jis džiaugiasi, kad tuo metu apėmęs entuziazmas padėjo be didelių resursų greitai integruotis į tarptautinę struktūrą. LATA organizuojami susitikimai, konferencijos ir kiti renginiai turėjo prisidėti prie NATO agitacijos Lietuvoje. Anot E. Vareikio, ši agitacija nebuvo itin reikalinga, nes žmonės suprato NATO reikšmę Lietuvai, tačiau reikėjo kalbėti apie tai, kad žmonių supratimas galbūt buvo ne toks, koks yra iš tikrųjų.
Paklaustas apie tuometes žmonių nuotaikas ir nuomones, E. Vareikis sako, kad visuomenei trūko aiškumo ir garantijų, jog Lietuva tikrai taps NATO nare: „Iki galo nebuvo tikrumo jausmo, kad mes į NATO įstosim. Pasakymas, kad į NATO galime įstoti po kelerių metų, atrodė neįtikėtinas. Todėl buvo nemažai galvojančiųjų, kad mūsų nepriims. Buvo kalbų apie neutralitetą, bet šį argumentą gana lengvai atmušdavau sakydamas, kad neutralitetas Lietuvai nepadėjo 1940-aisiais. Abejonių dėl saugumo nekilo, buvo baimė, kad mūsų nepriims.
Lietuvos žmonės NATO suprato gana paprastai - kad tai yra 5-asis straipsnis. NATO mums reikia tam, kad būtume apsaugoti, apginti. Bet buvo keli paradoksai. Mes stojome į NATO todėl, kad jautėmės nesaugūs, o NATO mums sakydavo, jog esame nesaugi šalis, todėl negali mūsų priimti. Mes sakėm, kad norim būti apsaugoti nuo Rusijos, o NATO teigė, jog Rusija dalyvauja globaliame saugume ir su ja reikia bendrauti. Tokių paradoksų atsirasdavo, apie tai būdavo įdomu padiskutuoti su žmonėmis.“
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas, Ugnė Gavelytė.
Daugiau: www.bernardina....