Rimgaudas Ruzgys prisimena tremties metus ir į švarką tėvų įsiūtą amuletą

Minime vieną tragiškiausių ir skaudžiausių mūsų istorijos datų. 1941 metų birželio 14-ąją Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Iš viso išvežta apie 18 500 žmonių, dauguma jų vežti į tremtį, kiti - į gulago stovyklas. Su dienraščiu „Bernardinai.lt“ savo išgyvenimais dalijasi buvęs tremtinys Rimgaudas Ruzgys. Jį kalbina žurnalistas Vytautas Markevičius.
„Tėvai žinojo, kad tremtyje vaikai buvo kartais atskiriami nuo suaugusiųjų. Tad jeigu tektų išsiskirti arba pasimesti, tėvai į švarką įsiuvo vardą, pavardę ir kiekvienam po auksinę monetą. Tą monetą išsaugojome, sunkesniais laikais nepardavėme. Ją saugau iki šiol“, - pasakoja ponas Rimgaudas.
R. Ruzgys - iš Tryškių, į tremtį su šeima iškeliavo būdamas vienuolikos. „Šeimos nariai tremtinių sąrašuose turbūt atsidūrė todėl, kad buvo laikomi ūkininkais. Tėvai turėjo pavyzdinį septyniolikos hektarų ūkelį netoli Tryškių, taip pat trylika hektarų pievų. Ūkis buvo elektrifikuotas, tėvai turėjo daug gyvulių, samdė darbininkus. Byloje buvo nurodyta, kad buvo išnaudojami žmonės“, - pasakoja ponas Rimgaudas.
Jis prasitaria, kad šeima tremčiai ruošėsi: „Gyvenome prie pat miestelio. Pas mus atvykdavo daug įvairių žmonių, net tam tikrų viršininkų, jie pas mus apsigyvendavo, nes miestelis per karą buvo stipriai nuniokotas. Jie papasakodavo visas naujienas. Taip pat tėvai sekė spaudą ir žinojo, kas vyko 1941 metais.
Šeimos padėtis neleido galvoti apie bėgimą: augo mažametė sesutė, aš su broliu - paaugliai, pasiligojusi močiutė ir tėvai. Taigi bėgti šešiems žmonėms nebuvo galimybės, nors žinojome, kad esame sąrašuose ir būsime išvežti.“
Ponas Rimgaudas taip pat prisimena, kad mama, iškepusi duoną, dalį jos palikdavo džiovinti. „Turėjome tokį didelį baltą maišą nuo cukraus, tai tas maišas buvo pilnas pridžiovintos duonos. Taip pat tėvai pardavinėjo gyvulius, įvairius kitus produktus ir kaupė pinigus. Žinojo, kad 1941 metais išvežti žmonės sunkiai gyveno, todėl viską kaupė“, - pasakoja R. Ruzgys.
Kaip jis atsimena kelionę į tremties vietą, kaip ten sekėsi gyventi?
„Buvo paskutinė trėmimų diena. Tėvai jau galvojo, kad nebūsime tremiami. Aš su broliu buvome bažnyčioje. Mišių metu prie mūsų priėjo zakristijonas ir tyliai pasakė, kad mūsų šeima šiandien bus tremiama ir kad mes, vaikai, bėgtume iš čia, pasislėptume. Mes su tėvais buvome sutarę: jie sakė, kad ruošiasi, ant mūsų rūbų buvo išsiuvinėti vardai ir pavardės, tai mes didvyriškai parėjome į namus, į tremtį. Buvome susodinti į automobilius ir išvežti į Pavenčius, - pasakoja R. Ruzgys. - Kelionė, kaip ir visų tremtinių, vyko traukiniu, neišleisdavo į lauką net atlikti gamtinių reikalų. Vėliau leido atidaryti vagonus. Kelionės metu vienas jaunas vaikinas sugebėjo išlįsti pro vagono langą ir pabėgti.“
Daugiau: www.bernardina....