Sekmadienio meditacija. Agnė Sviderskienė: veržkimės pas Jėzų

XIII sekmadienio Dievo žodis: lk.katalikai.lt/_dls/_abc/b_e....
Šios dienos Dievo žodis nori priminti pačią svarbiausią tikėjimo tiesą: „Ir žmogų ne mirčiai gi Dievas sutvėrė - jį savo esybės paveikslu padarė“, - prabyla Saliamonas į mus skaitinyje iš Išminties knygos.
Psalmė, pasikartojantis priegiesmis už šią dovaną moko šlovinti Dievą asmeniškai - „Viešpatie, aš tave aukštinsiu, tu gi mane iš priešo rankų ištraukei. Gelbėjai mane nuo mirties karalijos. Gyvą mane palikai, neleidai žengti bedugnėn.“
Lyg raktas, posmelis prieš Evangeliją, atrakina jos pagrindinę mintį: „Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą savo Evangelija.“
Taigi visi šio sekmadienio skaitiniai liudija apie Dievo meilę žmogui, apie tai, jog „Dievas mirties nesukūrė ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, - tam, kad būtų, jis sukūrė visa.“
Evangelijos pasakojimai apie Jajiro dukrelę bei jos prikėlimą iš numirusiųjų ir istorija apie moterį, sergančią kraujoplūdžiu, bei jos išgydymą - labai vaizdingi. Minia, apsupusi Jėzų, ir du žmonės, aiškiai turintys tikslą - veržiasi prie Jėzaus.
Šios dvi istorijos atskleidžia žmogaus, patekusio į beviltišką situaciją, visišką nuolankumą, nusižeminimą bei pasitikėjimą Dievu ir Dievo veikimą, atsaką žmogui - drąsinimą ir kvietimą nebijoti - vien tikėti Juo.
Per šių žmonių istorijas norima parodyti, koks reikšmingas yra asmeninis, autentiškas tikėjimas: kaip visiškai nėra svarbi aplinka, minia, minios žvilgsniai, kalbos, nuomonės ir koks svarbus yra tikslas - asmeninis susitikimas su Dievu - tas vidinis pokalbis, kreipimasis malda, viso savęs nukreipimas į Dievą: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį - būsiu išgelbėta!“ Dar Dykumų tėvai yra pastebėję, kad žmogus pats savimi, be kaukių, yra tik maldoje, tada, kai save visą suvokia esantį Dievo akivaizdoje.
Nesuklysiu teigdama, kad kone kiekvienas per savo gyvenimą iš aplinkinių esame išgirdę - „nieko nebus“, „viskas“, „nieko nepakeisi“, „nurimk“. Kaip ir šioje evangelinėje istorijoje, minios netikėjimas sunkina kito tikėjimą: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Ir kaip vieno stiprus tikėjimas yra tarsi padrąsinantis ženklas - nebijoti, tikėti dar stipriau, kaip kraujoplūdžiu serganti moteris, ir viskas bus gerai.
„Nenusigąsk, vien tikėk“ ataidi kaskart širdyje paties Jėzaus kvietimas. Jei išdrįsiu būti tokia, kokia esu Dievo akivaizdoje, gyventi taip, kaip tikiu, kalbėti taip, kaip gyvenu - Dievas niekada neapvils. Dievas jau šios dienos evangeliniais palyginimais parodo, kad Jo pažadas yra toks tikras, net empiriškai patiriamas, kaip mes visi išgyvename troškulį ar alkį.
Prisiminkime, kaip Jėzus prisikėlęs iš numirusiųjų pasirodė savo artimiausiems mokiniams ir paprašė duoti ką nors valgyti, taip ir šiandien, skaitydami apie stebuklą Jajiro dukrelei, prikeltai iš numirusiųjų, „Jėzus liepė duoti mergaitei valgyti“.
Tad būkime alkani Dievo. Veržkimės pas Jėzų.
Jo meilės ir aukos paslaptis tokia didelė! Ji kaskart mums kalba šventųjų Mišių metu per Eucharistiją. Jėzus, kuriuo žmogus visiškai pasitiki, pasirodo kaip versmė, iš kurios išplaukia visa gyvybė. Evangelijoje skaitome: „Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga“ - tai Jis, Jėzus, kasdien atiduoda save man - duonos ir vyno pavidalu - mano alkiui pasotinti ir mano troškuliui numalšinti.
Kad kaip ta moteris su tokiu ar net didesniu veržlumu ir tikėjimu visada norėčiau prisiliesti prie Viešpaties, o būdama pasotinta Juo, dalyvaudama šv. Mišių aukoje, priimdama Atgailos ir Švenčiausiąjį Sakramentą, jau su man dovanotu veržlumu ir uolumu, nors kažkam būčiau ženklu, liudijančiu Dievo meilę, tikėjimą, viltį ir ramybę.
Agnė Sviderskienė yra Pamokslininkų (Dominikonų) ordino pasaulietė.
Dagiau: www.bernardinai.lt/sekmadieni....