Vinilo kampinis greitis vienodas aps./s, tai ir nuskaitymo linijinis greitis m/s vienodas, kuris ir rodo nuskaitymo informacijos greitį, tai kokybė vinilo visiškai nesvarbi, kurioje vietoje adata yra.
Pirma, esant vienodam kampiniam greičiui linijinis greitis niekaip negali būti vienodas. Jeigu adata per tą pati laiką apibrėžia iš pradžių didžiulį ratą, o paskui to rato spindulys vis mažėja, tai ir nueitas kelias per tą patį laiko vienetą tolydžio trumpėja. Antra, aiškinti, kad kažkoks analoginis aparatas, pagrįstas adatos slydimu per kažkokio blyno griovelį, kuriame bet kuriuo momentu gali atsirasti kokia nors dulkė, yra geriau už skaitmeninį įrašą, kuris per se yra tobulas ir nekintamas kiekvieną sykį klausantis, yra absurdų absurdas ir absoliuti kvanktelėjusių melomanų sapalionė.
Čia yra fetišas, kaip senų atomobilų restauravimas, pats archajiškumas suteikia malonumą , o pats technologijos metodas buvo pritaikytas CD o ypatingai laserių video diskams, kurie nėra skaitmeninė technologija. Patys vinilo melomanai akcentuoja grubų nenušlifuotą garsą kaip gyvos muzikos autentiškumą, kas yra daugiau hipsteriškumo mada nei tikrovė.
viespatie koks bukas tas Ramanauskas, jerigu vis dar nesuvokia tikros vinilo pranasumo pries visus kitus formatus, tikreai, didelis ir bukas, vinilo nesupranta tik visiski bukakakciai
A+A
Vinilo kampinis greitis vienodas aps./s, tai ir nuskaitymo linijinis greitis m/s vienodas, kuris ir rodo nuskaitymo informacijos greitį, tai kokybė vinilo visiškai nesvarbi, kurioje vietoje adata yra.
Puiku! Aciu, kad atkreipete demesi ir paaiskinote.
Pirma, esant vienodam kampiniam greičiui linijinis greitis niekaip negali būti vienodas. Jeigu adata per tą pati laiką apibrėžia iš pradžių didžiulį ratą, o paskui to rato spindulys vis mažėja, tai ir nueitas kelias per tą patį laiko vienetą tolydžio trumpėja. Antra, aiškinti, kad kažkoks analoginis aparatas, pagrįstas adatos slydimu per kažkokio blyno griovelį, kuriame bet kuriuo momentu gali atsirasti kokia nors dulkė, yra geriau už skaitmeninį įrašą, kuris per se yra tobulas ir nekintamas kiekvieną sykį klausantis, yra absurdų absurdas ir absoliuti kvanktelėjusių melomanų sapalionė.
Čia yra fetišas, kaip senų atomobilų restauravimas, pats archajiškumas suteikia malonumą , o pats technologijos metodas buvo pritaikytas CD o ypatingai laserių video diskams, kurie nėra skaitmeninė technologija. Patys vinilo melomanai akcentuoja grubų nenušlifuotą garsą kaip gyvos muzikos autentiškumą, kas yra daugiau hipsteriškumo mada nei tikrovė.
viespatie koks bukas tas Ramanauskas, jerigu vis dar nesuvokia tikros vinilo pranasumo pries visus kitus formatus, tikreai, didelis ir bukas, vinilo nesupranta tik visiski bukakakciai
Na, nesutinku, kad Algis Ramanauskas yra bukas...