Pasaulinio garso litvakų skulptorius Žakas Lipšicas

Tarp Paryžiuje besimokiusių ir kūrusių pasaulinio garso litvakų menininkų iškyla ne tik keletas modernizmo dailės atstovų. Skulptūra čia taip pat rado savo vietą. Vienas žinomiausių pasaulyje skulptorių - Chaimas Jakobas Lipšicas, Žaku (Jacques Lipchitz) tapęs kartu su pirmųjų darbų gimimu Paryžiuje.
Apie Druskininkuose gimusį, tėvų tvarkai nepaklususį ir negalintį tylėti menininką pasakoja Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus parodų kuratorė Aušra Rožankevičiūtė.
„Apie Žako Lipšico vaikystę byloja keli šaltiniai - jo paties videopasakojimas, nufilmuotas vienos iš Amerikos televizijų, dukterėčios atsiminimų knyga ir laiškų Vytautui Landsbergiui bei Vladui Vildžiūnui fragmentai“, - sako muziejininkė.
Ž. Lipšico polinkis maištauti išryškėjo jau vaikystėje: „Jo vaikystė buvo kaip ir daugumos bendraamžių berniūkščių padaužų, kurie mieliau žvejodavo Nemune, nei ruošdavo pamokas. Rachelės Krinski ir Abraomo Lipšico vyriausias sūnus anksti susidomėjo menais. Jo tėvai buvo pasiturintys Druskininkų miestelėnai, turėjo viešbutį, statybų verslą. Tėvai tikėjosi, kad vyriausias sūnus taps inžinieriumi arba architektu ir padės tėvui versle, todėl lenkė jį prie mokslų. Tačiau judriam, gamtoje laiką mėgstančiam leisti vaikui ne itin rūpėjo mokslai, o šalia visų išdaigų jis susidomėjo lipdyba. Menas jį patraukė labai anksti. Kaip jis pats prisimena, turbūt pirmoji jo skulptūra buvo baltais dažais nupurkšti žaisliukai. Pats yra sakęs, kad ilgą laiką jam pati gražiausia skulptūra jo įsivaizdavimuose turėjo būti balta.“
Būsimą menininką į Vilnių atvedė istorinės aplinkybės - dėl pogromų šeima turėjo palikti Druskininkus. Būtent čia jis ne tik pradėjo mokytis menų, bet ir sėmėsi įkvėpimo iš aplinkos, prisidėjusios prie jo estetinės pajautos formavimosi.
„Apie 1906 m. jis persikėlė į Vilnių ir šalia realinės gimnazijos pradėjo lankyti užsiėmimus Vilniaus piešimo mokykloje. Nebuvo mokinių sąrašuose, bet lankė privačias pamokas pas Marko Antokolskio mokinį skulptorių Ilją Gincburgą ir kitus žymius dailininkus. Vėliau Gincburgas paskatino jį išvykti mokytis į Paryžių. Kaip pats Lipšicas yra pasakojęs, skulptūra jį patraukė lankantis Vilniaus bažnyčiose. Jis itin mėgo lankytis Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, tas baltas stiukas suformavo jo estetinę pajautą ir supratimą, kad tikroji ir gražioji skulptūra turi būti balta. Vėliau atsirado graži paralelė tarp jo darbų ir Vilniaus.
Praėjus keliems dešimtmečiams, jau būdamas pripažinimo susilaukęs menininkas, po karo sutiko sukurti Dievo Motinos skulptūrą Prancūzijos vienuolynui. Šis kūrinys tapo simboliu, kviečiančiu žmoniją susivienyti. Kaip menininkas jis pakilo virš visų religinių konfesijų, ieškojo ne skiriančių, o suartinančių dalykų. Postamente jis pats išskaptavo tokius žodžius: „Aš, Chaimas Jakobas, žydas, ištikimas protėvių religijai, sukūriau Dievo Motiną kaip ženklą žmonijai, kviečiantį susitaikyti.“ Taigi jaučiamos paralelės su vaikyste, Lietuva, pirmosiomis rimtomis studijomis ir estetinių pajautų formavimusi Vilniuje“, - pasakoja A. Rožankevičiūtė.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas, Ugnė Gavelytė.
Daugiau: www.bernardina....