Pokalbis su naujuoju Kauno arkivyskupijos diakonu Titu Misevičiumi

„Iš tikrųjų dar prieš šventimus, kai sutikdavau kokį nors kunigą Kaune ar seminarijoje, vadovybė, seminaristai kartais juokaudavo, kad štai esu paskutinis Kauno arkivyskupijos klierikas“, - su šypsena seminarijos laikus prisimena buvęs klierikas, gegužės mėnesį diakonu įšventintas Titas Misevičius.
T. Misevičius pilnas optimizmo: džiaugiasi, kad diakono tarnystė pasižymi platumu, galvojantiesiems apie pašaukimą linki neapleisti maldos gyvenimo, o smalsuoliams atskleidžia, ką žmonės jam dovanojo diakono šventimų proga.
Diakoną T. Misevičių kalbina žurnalistas Tomas Kemzūra.
Diakonystė - tai tarsi tarpinė stotelė tarp klieriko ir kunigo. Svarstydamas, kam reikalingas šis sustojimas, diak. T. Misevičius sako: „Kunigų seminarijoje studijuojame šešerius-septynerius metus. Studijuojant būna ryškių momentų - trečiame kurse vyksta įvilktuvės, gauname kunigiškąjį rūbą - sutaną. Tai labai jautriai paliečia seminaristus. Dar būna tarpinių skyrimų - lektoriaus, akolito. Lektorius skiriamas liturginiams Dievo Žodžio tekstams skaityti, o akolitas - atnašoms Mišių aukai paruošti, Komunijai dalyti.
Pabaigus seminariją, būna diakono šventimai. Ši tarnystė trunka maždaug metus, kartais trumpiau. Diakono tarnystė pasižymi platumu: tu gali Mišiose skaityti Evangeliją, sakyti pamokslus, teikti kai kuriuos sakramentus (Krikšto, Santuokos), gali vadovauti laidotuvių apeigoms. Tik diakonas dar negali klausyti išpažinčių ir aukoti šv. Mišių.“
Pasak diak. T. Misevičiaus, kunigo tarnystė yra išties sudėtinga. „Kaip tik pas jus atvykau iš seminarijoje vykusių diplominių darbų gynimo. Vienas iš darbų buvo tokia tema: „Malda kunigo gyvenime pagal II Vatikano susirinkimą ir vėlesnio magisteriumo mokymą“. Tai tikrai aktuali tema. Šiandien buvo įvardyti pavojai, kurie visą laiką yra kunigystėje: klerikalizmas, vienišumas. Žinoma, galima plėstis ir sakyti, kad kunigas lieka per daug uždaras, pavojus gali būti ir priklausomybės.
Visi šie dalykai apsunkina kunigystę, tačiau aš žvelgiu optimistiškai - jeigu kunigas meldžiasi, gyvena dvasinį gyvenimą, turi dvasios tėvą, tai tikrai viskas išeis į gera“, - kalba diakonas.
Anot jo, svarbu pripažinti savo ribotumą, silpnumą: „Kiekvienas turime savo iššūkių. Pamenu tokį posakį: jeigu seminaristas neturi iššūkių seminarijoje - blogai. Kiekvienas privalo turėti.
Kartais dabar matome žiniasklaidoje pasirodančių negatyvių pasisakymų apie Bažnyčią, arba iškyla įvairūs kunigų skandalai. Visą laiką stengiuosi į tai reaguoti ramiai, žvelgti pozityviai ir už tuos kunigus pasimelsti.“
Ko diak. T. Misevičius palinkėtų žmogui, kuris galvoja apie kunigystę? „Šiandien vykusiuose diplominių darbų gynimuose vieno darbo tema buvo apie pašaukimus, ypač apie kunigiškąjį pašaukimą. Europoje ir Lietuvoje pašaukimų į kunigystę bei besimokančiųjų seminarijoje mažėja. Šiais metais kunigų seminariją baigs šeši studentai ir liks dešimt.
Kiekvienais metais seminarijoje vyksta pašaukimų savaitgalis. Šiemet jame dalyvavo šešiolika vaikinų. Norisi jiems palinkėti drąsos eiti toliau ir nebijoti atsiliepti į Dievo kvietimą. Prisimenu savo pašaukimo pradžią - atrodė labai keista su būtiniausiais daiktais važiuoti į naują vietą. Tačiau paskui prasideda paskaitos, kasdienybė.
Dar vienas iš pagrindinių palinkėjimų - tai neapleisti maldos gyvenimo. Svarbu melstis ir eiti į Mišias. Linkėčiau turėti dvasinį palydėtoją, su kuriuo būtų galima susitikti, pasikalbėti. Jis padės pažinti savo pašaukimą“, - kalba diak. T. Misevičius.
Daugiau: www.bernardina....