Paprastai apie žmones negalvojame kaip apie „dvasines” būtybes, nes daugumoje kalbų žodis „dvasinis” reiškia „nefizinis”. Tačiau pirmuosiuose Pradžios knygos puslapiuose žmonės pristatomi kaip kūriniai, priklausantys ir žemei, ir dangui. Dievas sukuria žmoniją iš purvo, bet paskui iškvepia savo dieviškąjį kvapsnį, kad savo kūrinį atgaivintų (Pradžios 2, 7). Dievas taip pat paskiria žmoniją, kaip savo atvaizdą, valdyti visą kūriniją (Pradžios 1, 26-28) ir netgi kviečia ją dalytis Jo amžinuoju gyvenimu valgant nuo gyvybės medžio (Pradžios 2, 16). Įsivaizduokite žmogų, kuris į savo būtį „įsiurbė” paties Dievo amžinąjį gyvenimą. Tai būtų tarsi antrosios kartos žmonija! Tačiau, žinoma, taip neatsitinka. Žmonija įsitraukia į kosminį maištą, praranda prieigą prie amžinojo gyvenimo (žr. Pradžios 3), sugenda ir tampa smurtinga (Pradžios 4, 6, 11). Taigi biblinis pasakojimas neprasideda nuo žmonijos nuopuolio iš tobulybės. Ji veikiau prasideda nuo prarastos galimybės, arba, kaip sako apaštalas Paulius, žmonija nepasiekia šlovingojo statuso, kurį jai numatė Dievas (Romiečiams 1, 23 ir 3, 23). Šiuo požiūriu likusi biblinio pasakojimo dalis yra apie tai, kaip Dievas prikelia „naują žmogų”, kuris bus amžinai ištikimas Dievo bendradarbis valdant pasaulį. Ir (staigmena!) ši siužeto linija kulminaciją pasiekia Jėzuje. Štai kodėl Morkaus evangelijoje Jėzus vaizduojamas kaip „naujasis Adomas”, taikiai sutariantis su gyvūnais (Morkaus 1, 13). Štai kodėl Jonas rašo, kad Poncijus Pilotas pristato Jėzų žodžiais: „Štai žmogus!”, kai Jis pasirodo su kruvinu apsiaustu ir erškėčių vainiku (Jono 19, 1-5). Apaštalas Paulius vadina Jėzų tikruoju „Dievo paveikslu” (2 Korintiečiams 4, 4) ir „paskutiniuoju Adomu” (1 Korintiečiams 15, 45), nes Jo mirtis ir prisikėlimas įtvirtino Jį kaip „naująjį žmogų”, kuris kartu su Dievu valdo dangų ir žemę (žr. Efeziečiams 1, 19-21). Kitaip tariant, prisikėlęs Jėzus yra „fizinė-dvasinė būtybė”. Jis turi realų kūną, kurį galima liesti ir su kuriuo galima kalbėtis, tačiau jis taip pat buvo perkeistas ir egzistuoja kitokiu režimu nei mūsų kūnai. „Naujasis žmogus Jėzus” vienu metu gyvena danguje ir žemėje (žr. Mato 28, 18-20). O tuos, kurie Juo pasitiki, Jis kviečia turėti dalį Jo naujojoje žmonijoje per Dvasią, kurią Jis dar ir šiandien iškvepia ant savo žmonių (Romiečiams 8, 9-11). Šį vaizdo įrašą sukūrė BibleProject. Į lietuvių kalbą BibleProject įrašai verčiami ir Lietuvai pritaikomi bendradarbiaujant su Apologetika.lt Jei norite prisidėti prie BibleProject įrašų lietuvinimo, tai galite padaryti paspaudę ant šios nuorodos: apologetika.lt/bibleproject/
Paprastai apie žmones negalvojame kaip apie „dvasines” būtybes, nes daugumoje kalbų žodis „dvasinis” reiškia „nefizinis”. Tačiau pirmuosiuose Pradžios knygos puslapiuose žmonės pristatomi kaip kūriniai, priklausantys ir žemei, ir dangui. Dievas sukuria žmoniją iš purvo, bet paskui iškvepia savo dieviškąjį kvapsnį, kad savo kūrinį atgaivintų (Pradžios 2, 7). Dievas taip pat paskiria žmoniją, kaip savo atvaizdą, valdyti visą kūriniją (Pradžios 1, 26-28) ir netgi kviečia ją dalytis Jo amžinuoju gyvenimu valgant nuo gyvybės medžio (Pradžios 2, 16). Įsivaizduokite žmogų, kuris į savo būtį „įsiurbė” paties Dievo amžinąjį gyvenimą. Tai būtų tarsi antrosios kartos žmonija! Tačiau, žinoma, taip neatsitinka.
Žmonija įsitraukia į kosminį maištą, praranda prieigą prie amžinojo gyvenimo (žr. Pradžios 3), sugenda ir tampa smurtinga (Pradžios 4, 6, 11). Taigi biblinis pasakojimas neprasideda nuo žmonijos nuopuolio iš tobulybės. Ji veikiau prasideda nuo prarastos galimybės, arba, kaip sako apaštalas Paulius, žmonija nepasiekia šlovingojo statuso, kurį jai numatė Dievas (Romiečiams 1, 23 ir 3, 23). Šiuo požiūriu likusi biblinio pasakojimo dalis yra apie tai, kaip Dievas prikelia „naują žmogų”, kuris bus amžinai ištikimas Dievo bendradarbis valdant pasaulį. Ir (staigmena!) ši siužeto linija kulminaciją pasiekia Jėzuje. Štai kodėl Morkaus evangelijoje Jėzus vaizduojamas kaip „naujasis Adomas”, taikiai sutariantis su gyvūnais (Morkaus 1, 13). Štai kodėl Jonas rašo, kad Poncijus Pilotas pristato Jėzų žodžiais: „Štai žmogus!”, kai Jis pasirodo su kruvinu apsiaustu ir erškėčių vainiku (Jono 19, 1-5). Apaštalas Paulius vadina Jėzų tikruoju „Dievo paveikslu” (2 Korintiečiams 4, 4) ir „paskutiniuoju Adomu” (1 Korintiečiams 15, 45), nes Jo mirtis ir prisikėlimas įtvirtino Jį kaip „naująjį žmogų”, kuris kartu su Dievu valdo dangų ir žemę (žr. Efeziečiams 1, 19-21).
Kitaip tariant, prisikėlęs Jėzus yra „fizinė-dvasinė būtybė”. Jis turi realų kūną, kurį galima liesti ir su kuriuo galima kalbėtis, tačiau jis taip pat buvo perkeistas ir egzistuoja kitokiu režimu nei mūsų kūnai. „Naujasis žmogus Jėzus” vienu metu gyvena danguje ir žemėje (žr. Mato 28, 18-20). O tuos, kurie Juo pasitiki, Jis kviečia turėti dalį Jo naujojoje žmonijoje per Dvasią, kurią Jis dar ir šiandien iškvepia ant savo žmonių (Romiečiams 8, 9-11).
Šį vaizdo įrašą sukūrė BibleProject. Į lietuvių kalbą BibleProject įrašai verčiami ir Lietuvai pritaikomi bendradarbiaujant su Apologetika.lt Jei norite prisidėti prie BibleProject įrašų lietuvinimo, tai galite padaryti paspaudę ant šios nuorodos: apologetika.lt/bibleproject/
Labai šaunus Jūsų projektas, ačiū😊
Dėkojame, Kristina!
labai tiksli santrauka!
Džiaugiamės!