Hildegard iš Aukštumalės.

Advento laike dalinamės šiluma ir dėmesiu artimiesiems, darome gerus darbus greta gyvenantiems, tuo būdu prisimename, kad ne visų namuose priteklius… O šiais niūriais laikais to nepritekliaus vis gausėja. Gausėja, nepaisant to, kad valstybė septynmyliais žingsniais šuoliuoja gerovės link.
Mūsų krašto mažutėliai, varganos Dievo boružės virpančiom kojelėm ropinėja po pamario žemę, ir šiuo džiaugsminguoju laikotarpiu kaip niekas kitas pajunta skurdo durklo ašmenis.
Pas Aukštumalės Hildegardą nuvykome paskutinę Advento savaitę, vien tam, kad moteriai bent kiek nuskaidrintume prieššventinę nuotaiką kukliomis lauktuvėmis. Kad ir jos namus aplankytų vilties spindulys. Nes to spindulio namuose neradome, o ir sunku jį ten rasti patamsiuose… Hildegarda Strangalies gyvena be elektros, vanduo šuliny netinkamas gerti, trobelė sukrypusi, ant lauko sienų plevėsuoja polietileno skiautės, iš paskutiniųjų besistengdamos sulaikyti šilumą namuose.
Vietiniams, kurie visada čia gyveno, bet siaubingų aplinkybių dėka šiandien tenkinasi skurdo persisunkusia egzistencija, bet ne pilnaverčiu gyvenimu...
@mazosioslietuvostelevizija

[@theMantas4444]

Aciu Dievui yra gerus zmones. Paskutiniai sito krasto gyventojai.

[@norbertasavickiene5093]

Dėkoju už laidą.

[@Ryalf]

Atsikele vokiečiai i žemaičių žeme ir pavirto mažlietuviais?