ฝัง
- เผยแพร่เมื่อ 27 ก.ย. 2024
- Kun. Linas Šipavičius ir kun. Arnoldas Valkauskas kalba apie Luko Evangeliją ir analizuoja sūnaus palaidūno istoriją.
Ar šioje istorijoje vienas brolis geras, o kitas blogas?
Ar tai yra viena ar dvi istorijos?
Dievas tave myli
zuvele.lt
+++ Apie Žuvelė.lt +++
Čia rasite daug pozityvių temų, įdomių pašnekovų, prasmingų renginių, kurie palies visiems aktualias temas: Meilė, Ramybė, Pozityvumas, Tikėjimas, Pasitikėjimas, Meditacija, Tikroji tiesa, Asmeninis tobulėjimas, Supratimas, Atleidimas, Augimas, Draugystė, Santykis su Dievu, Dvasinė sveikata.
Ir, svarbiausia, rasite atsakymą į esminį gyvenimo klausimą:
Kam žmogus gyvena žemėje, kokia jo gyvenimo prasmė?
Svetainė: zuvele.lt
Facebook: zuvele.lt/face...
Instagram: zuvele.lt/inst...
TH-cam: zuvele.lt/yout...
Twitter: zuvele.lt/twit...
Spotify: zuvele.lt/spot...
iTunes: zuvele.lt/itunes/
Dėkoju Dievui ir Jūms kunigai už nuoširdžią prasmingą laidą.🙏
🙏💕🙏💕🙏
Ačiū už Jūsų tarnystę.
Didžiulis ačiū už tai ką darote. Norėjau tik praplėsti interpretaciją, nes pats esu savo kailiu praėjęs jaunesniojo sūnaus kelią. Nuostabu ir tai, kad atkūriau santykį su savo kūniškuoju ir dvasiniu tėvais praktiškai tuo pat metu, po to kai daugiau kaip 15 metų abiejų jų buvau išsižadėjęs. Lygiagrečiai analogiškoje situacijoje kartu su manimi panašiais klyskeliais klaidžiojęs vaikystės draugas, tokio vidinio pasirinkimo nepadarė ir šiemet, per savo 36 gimtadienį iškeliavo anapilin. Tai labai sukrėtė, nes jei aš nebūčiau padaręs to pasirinkimo, tikrai dabar nebūčiau gyvas. Taigi....
Drabužis - tai sugrąžinto pasitikėjimo savimi simbolis. Nuogumo panaikinimas, nes prieš tai buvau lyg nuogas, o dabar esu gerai apsirengęs, galiu jaustis patogiai, saugiai ir šiltai. Visi esam sapnavę sapnus kai esi nuogas minioje žmonių... tai tarsi tokio sapno, kuris tęsėsi pusę gyvenimo pabaiga.
Žiedas - tai ne valdžios, o kontrolės simbolis. Grįžęs pas tėvą atgavau savo gyvenimo kontrolę. Pilnai kontroliuoju tai kas vyksta mano gyvenime ir dėl to esu labai užtikrintas net ir tada, kai kitiems yra absoliučiai nesuprantama kaip galima išlaikyti savikontrolę neįmanomai sudėtingose situacijose. Tarsi vaikščioju vandeniu Jėzaus ir Tėvo vedamas. Sugebu įveikti neįveikuamus iššūkius.
Apavas - taip, tai laisvės simbolis. Dabar turėdamas dievišką apavą galiu eiti pats kur noriu, teisinga alegorija į vergystę, vergas buvau prieš tai dėl to, kad man buvo reikalinga turėti partnerį ar bosą virš galvos, kaip vergui šeimininką, vienas pats nesugebėdavau eitį į iššūkius ir tikrą laisvę, bet dabar turiu gerą apavą ir galiu eiti pats, niekieno nevedamas taip pat ir vesti kitus, rodyti saugesnį kelią tiems kurie gero apavo dar neturi.
Šiuose epizoduose minimas sūnaus grįžimas pas tėvą. Čia nėra jokios moteriškos rolės, dėl to, kad tai yra istorija apie tikrą vyriškumą ir to vyriškumo galutinį susiformavimą. Vyras negali tapti vyru tol kol negrįžta pas tėvą ir jo nepripažįsta kaip savo paties kilmės šaltinio. Taip pat vyras negali tapti vyru ir tuo atveju jei jis niekada nebuvo išėjęs, t.y. niekada nebuvo išėjęs į pasaulį vienas pats, niekada nenutraukęs vaikiško ryšio su tėvu, kuriame jis jaučiasi kontroliuojamas, jaučiasi pavaldiniu ar net vergu, niekada nemetė iššūkio savo paties tėvui. Toks sūnus tampa pagiežūnu, nes taip ir netapo tikru vyru, liko, užsistovėjo senoje būtyje, niekada neišdrįso rimtai imtis reikalo pats, tėvui nei kiek nepadedant. (panašūs palyginimai randami ir kitose biblijos dalyse). Tas sūnaus metamas iššūkis savo tėvui iš tiesų yra gana sveikas ir labai reikalingas tikram atsivertimui. Mesdamas tokį iššūkį savo tėvui sūnus bando tapti savarankišku ir pats surasti kitokį, geresnį gyvenimą, kartais net randa kažką tikrai šiek tiek geresnio, atitrūksta nuo visų pančių išbėga pasilakstyti ir kritiniu momentu jei suvokia, kad jau per toli nuklydo ir prisimena tėvo mokymus, suvokia, kad tėvas dėl labai daug ko buvo teisus, o tai kas rodėsi kaip rūstumas, buvo tikroji tėviškos meilės apraiška, siekiant sūnų paversti stipriu savarankišku vyru, būtent tuo kuo sūnus nuo vaikystės ir svajoja tapti. Grįžus ir pripažinus tėvą santykis manyje su juo (jais) iš vaikiško prieštaringo peraugo į dėkingumo kupiną, norą iš jo mokytis visko ko per savo puikybę dar nesu spėjęs išmokti. Tėvo rūstume matyti meilę, tačiau tokiu atveju ir tėvui nėra dėl ko būti rūsčiam, jis gali pagaliau gėrėtis savo sūnumi matydamas jį panašų į save ir tuo patenkintą, siekiantį artėti link jo, jį pažinti iš jo mokytis.
Manau, kad Dievas dėl to ir vaizduojamas dažniausiai kaip vyras, o visa krikščionybė sukasi apie įvykius susijusius su vyrais. Nors tikinčiųjų gretose daugiau moterų, bet tai mokymas vyrams apie tai kaip tapti vyru. Tėvo meilė, nėra švelni ir besąlygiškai sauganti. Tėvo meilė yra formuojanti, verčianti tapti sėkmingu, siunčianti bausmes ir net mirtį nepaklustantiems, o auklėjimui pasiduodantiems gailestinga, suteikianti visus įmanomus laimėjimus ir milžinišką palikimą. Tėvas myli visus vienodai ir nori palikti savo palikimą, bet jį paliks tik tiem kas bus verti jo palikimo, t.y norintiems priimti jo mokymą, padidinti, tai kas buvo palikta ir perduoti ateities kartoms, nes jis pats jį gavo iš tėvo.
Amen.
Ačiū Kunigams už prasmingus labai vertingus ,religinius paaiškinimus linkiu Kunigams sveikatos ir Dievo palaimos.🙏❤💐
AČIŪ