Boleslovas Ruseckas: apie žmoną Stefaniją (III)

Senasis Vilnius gyvas daugelio dailininkų darbuose - miesto ir gamtos peizažuose, vilniečių portretuose, eskizų albumuose. Tačiau tik keletas iš tikrųjų rūpinosi dailės palikimo išsaugojimu. Vienas tokių - Boleslovas Mykolas Ruseckas. Minint 200-ąsias dailininko gimimo metines verta prisiminti ne tik jo kūrybą, bet ir visuomeninę veiklą. Visą gyvenimą skyręs dailei, šiandien jis mums suteikia progą pažinti visą XIX a. Lietuvos dailės istoriją.
LNDM Vilniaus paveikslų galerijos eskpozicijų ir parodų kuratorė Joana Vitkutė sako, kad žvelgiant į B. Rusecko portretų lobyną galima įžvelgti, jog nuoširdžiausi ir tikriausi portretai yra žmonių, kuriuos jis gerai pažinojo, kurie jam buvo brangūs. Mylimiausias dailininko modelis buvo Stefanija Karpavičiūtė-Ruseckienė - B. Rusecko žmona.
„Greičiausiai jie buvo pažįstami nuo ankstyvos jaunystės. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad Karpavičių ir Ruseckų šeimos bendravo seniai, lankydavosi vieni pas kitus namuose. Tikriausiai tuo metu ir užsimezgė dviejų jaunuolių draugystė ir meilė.
Jie bendravo ilgai, susirašinėjo laiškais. Tačiau Boleslovui sunkiau sekėsi užkariauti Stefanijos tėvų širdis. Karpavičių nuomone, dailininko profesija buvo nepatikima, todėl nenorėjo išleisti Stefanijos už Boleslovo, nepaisant bendros šeimų draugystės“, - sako J. Vitkutė.
Kad galėtų vesti mylimąją, B. Ruseckui buvo iškeltos sąlygos - įsigyti dvarą ir sukaupti pakankamą pinigų sumą. Nors jis pats buvo kilęs iš smulkiųjų bajorų, jo protėviai neturėjo didžiulių dvarų, daugelis jų kurį laiką gyveno nuomojamuose dvareliuose. A. Bimbirytė pabrėžia: „Tik jo tėvo ir jo karta buvo pirmieji, įsigiję nuosavos žemės. Vėliau ir pats Boleslovas tapo dvarininku, nes nusipirko Jonavičių dvarelį, kurio, jei ne meilė būsimai žmonai, jis tikrai nebūtų pirkęs.“
1854 m. B. Ruseckas vedė Stefaniją. Po vestuvių kurį laiką gyveno Balstogėje pas Stefanijos tėvus, bet po kelerių metų persikėlė į Janavičių dvarą. 1857 m. pora išvyko į Romą. Buvo tikimasi, kad šiltas klimatas padės jo džiova sergančios žmonos sveikatai. Tačiau 1866 m. vos 37-erių Stefanija mirė Vilniuje. Šiuo metu ji palaidota Bernardinų kapinėse, šalia visų Ruseckų.
Stefanijos mirtis buvo didelis smūgis B. Ruseckui, jis nusprendė palikti Janavičių dvarą, tačiau žmonos atminimą išsaugojo savo kūriniuose. „Stefanijos atvaizduose mes matome visą bendrą jų gyvenimą nuo pat pažinties, užfiksuotos smulkiose akvarelėse, iki vestuvių, kur ji vaizduojama kaip nuotaka dviejuose portretuose - tai vieni geriausių jo portretų. Jautriausi kūriniai sukurti visai prieš Stefanijos mirtį arba po jos. Boleslovas ją įamžino tiek mirties patale, tiek kaip Mariją, debesyse sklandančios dvasios pavidalu. Po Stefanijos mirties jis daugiau niekada nevedė, o savo žmoną išsaugojo meno kūriniuose“, - pasakoja J. Vitkutė.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Lukas Karčiauskas, Ugnė Gavelytė.
Daugiau: www.bernardina....