วีดีโอ

Garbė Jėzui Kristui! Tu - mūsų Gelbėtojas ir Šviesa! Padėk išlaikyti savo širdyje Tavo Šviesą ir ramybę, uždek troškimu ieškoti Tiesos, siekti ir sekti Tavimi, tik Tavimi pasitikiu! ,, Esu nebe aš, o Dievas pirmoje vietoje! Jam garbė ir šlovė!'' Aleliuja! 🌹🌹🌹🕊🙏

Kristus prisikele! Aleliuja!❤ 🙏

Dėkui kunigui už nuostabų pamokslą ❤😊

Ne, pragaras amžinas. Lk 16,19-31 19 “Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi. 20 O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. 21 Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis. 22 Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. 23 Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. 24 Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje’. 25 Bet Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius-tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. 26 Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’. 27 Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus, 28 nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. 29 Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso!’ 30 O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų!’ 31 Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’ ”.

Tai Dievo tikrovės, žmogui suteiktos laisvės ir blogio slėpinys. Katalikų Bažnyčios Katekizmas taip moko: Pragaras Mes galime susivienyti su Dievu tik laisvai pasiryžę Jį mylėti. Bet mes negalime Dievo mylėti, jei sunkiai nusidedame Jam, savo artimui ar patys sau. „Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (1 Jn 3, 14-15). Viešpats mus įspėja, kad būsime nuo Jo atskirti, jei vengsime pagelbėti sunkiai vargstantiems beturčiams ir mažiausiems Jo broliams. Mirti turint sunkią nuodėmę ir nesigailint bei atstumiant gailestingąją Dievo meilę reiškia savo paties laisvu noru būti amžinai nuo Jo atskirtam. Tas galutinio paties žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos būvis vadinamas „pragaru“. Jėzus dažnai kalba apie negęstančios ugnies „pragarą“, skirtą tiems, kurie ligi pat savo gyvenimo pabaigos atsisako tikėti ir atsiversti; tai būsianti pražūtis ir sielai, ir kūnui. Jėzus rūsčiais žodžiais skelbia, kad Jis „išsiųs savo angelus, tie išrankios [...] visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį“ (Mt 13, 41-42), o Jis pasmerks: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“ (Mt 25, 41). Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“.Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta. Šventojo Rašto ištaros ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąją dalią. Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13-14). Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, kaip Viešpats įspėja, turime nuolat budėti, kad, užbaigę tik vieną kartą dovanotą žemiškąjį gyvenimą, taptume verti įeiti su juo į vestuves ir būti priskaičiuoti prie palaimintųjų, o ne pasiųsti šalin, kaip blogi ir apsileidę tarnai, į amžinąją ugnį ir išmesti laukan į tamsybes, kur bus „verksmas ir dantų griežimas". Nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą;tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties. Eucharistinėje liturgijoje ir kasdienėse savo tikinčiųjų maldose Bažnyčia meldžia Dievą gailestingumo, žinodama, kad Jis nenori, „kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9): Viešpatie, maloniai priimki šią mūsų - tavo tarnų ir visos tavo šeimos - auką. Duok savo ramybę mūsų laikams, išgelbėk mus nuo amžinojo pasmerkimo ir priskirk prie savo išrinktųjų.