วีดีโอ

Dėkui! Dėl darbų - ne. Užsiimame įvairiomis sritimis, bet IT nėra tarp jų - išskyrus DIY tinklapių kūrimą ir palaikymą sau patiems (tų tinklapių dėka randame klientų ir, jei reiktų samdyti brangius tinklapių ūrėjus, tikriausiai, tai neapsimokėtų). Viena pagrindinių krypčių - teisinė veikla. Tačiau daugelis klientų - užsienio lietuviai, ypač - užsienio lietuvių palikuonys. Tai yra, jie šiaip ar taip negalėtų, tarkime, ateiti į kontorą Lietuvoje, paslaugas užsako internetu, nuotoliu. O daugelį paslaugų šiais laikais irgi galima suteikti iš bet kur (dokumentų parengimas kompiuteriu, pateikimas internetu ir elektroniniu parašu ir t.t.). Siūlome ir kitokias paslaugas, kaip vertimai į lietuvių k., kelionių Lietuvoje organizavimas (bendradarbiaujame su įvairiais gidais, Augustinas pats yra gidas ir, kai būna Lietuvoje, siūlo ekskursijas), kur daugelis klientų irgi užsienio lietuvių palikuonys. Žr. www.truelithuania.com , tours.truelithuania.com ir kt. Tiesa, kalbant apie šiuos skrydžius, dalis jų buvo dar tada, kai keliavome tik per atostogas ir dirbome kontoroje (pvz. medaus mėnesio kelionė).

Kai keliaujame intensyviai, kiekvieną naktį nakvojame vis kitame viešbutyje (ar kas antrą naktį), esame be automobilio ir visus daiktus turime nuolat nešiotis su savimi - keliaujame tik su mažomis kuprinėmis. Taigi, galimybės pasiimti rūbų ribotos (galime pasiimti daug apatinių rūbų, kojinių, pakeitimui - bet ne viršutinių). Šį nepatogumą renkamės geriau, nei didelį bagažą, kuris smarkiai apribotų galimybes judėti, kasdien plaukti ar skristi į kitą salą ir pan., eiti pėsčiam kilometrus iki oro uosto ar uosto ar pan. Taip buvo ir Maldyvuose - keliavome tik su kuprinėmis (o, kadangi dirbame nuotoliu, nemažą kuprinių dalį užima technika, pvz. nešiojami kompiuteriai, tad vietos drabužiams dar mažiau, nei atrodytų). Tačiau šiaip mūsų išvykimai į užsienį ilgi, yra ir daug "lėtesnių" segmentų - tai tokiuose segmentuose ir išsiskalbiame rūbus (apsistojame butuose su skalbyklėmis ar nunešame į savitarnos skalbyklas). Be to, ten turime ir daugiau bagažo, atsarginių rūbų, kurių tiesiog neimame į aktyvesnius kelionės segmentus. Tarkime, į Maldyvus skridome iš JAE - didžiąją dalį savo daiktų (lagaminus) palikome JAE pas pažįstamą, kad Maldyvuose nereiktų tąsytis, nes tai labai aktyvi kelionės dalis. Paskui grįžę į JAE tuos daiktus ir drabužius atsiėmėme. Apskritai ta kelionė truko virš 3 mėn. ir buvo tiek aktyvesnių, tiek ne tokių aktyvių segmentų skirtingose šalyse.

Dėkui!

Dėkui!

O kur tavo video, kad galetume ivertinti ne suda?

Vėliau padarysiu video su įvairių skrydžių rezervacijos sistemų tarpusavio palyginimu. Bet dabar turiu atskiras video apie skirtingas sistemas, o kuria naudotis, priklauso nuo poreikių. Jei žinai kur ir kada nori skristi (bent apytiksliai) - Skyscanner, mano video čia - th-cam.com/video/mFX3JRDea1U/w-d-xo.html Jei nori idėjų kur skristi pigu bet kuriuo metu - Google Flights, mano video - čia - th-cam.com/video/r7k70U5mrRE/w-d-xo.html Jei nori kuo daugiau sutaupyti ir "susidurstyti" kelionę po Europą iš pigių skrydžių, galbūt su 2-3 dienų tarpu tarp jų aplankant miestus pakeliui - Azair, mano video čia: th-cam.com/video/AM0od6vgKIg/w-d-xo.html . Dažnai verta panaudoti kelias sistemas paeiliui, pvz. per Google Flights pasigaudyti idėjų, o pirkti per Skyscanner, Šios sistemos, kurias naudoju kiekvienu atveju, nesikeičia jau daugiau nei keli metai, jos gerai įsitvirtinusios ir kažkokių naujų vertų dėmesio proveržių nebuvo.

Dėkui! Jau grįžome iš ten, nemontuoju video būdamas tuo metu, nes reikia džiaugtis momentu, sumontuoju paskui, kai mažiau įdomu būna :-) . Tikrai gražus miestas, nors tarp Bolivijos miestų man dabar La Pazas ir Potosis paliko didesnį įspūdį, Sukrė sakyčiau trečioje vietoje. Bet, kadangi buvai seniai, tai to meto La Pazas tikriausiai nebūtų palikęs tokio didelio įspūdžio (be teleferikų, čoletų, su nesaugiu El Alto ir pan.). Potosyje kasyklos ir tokia "pasaulio stogo atmosfera" turbūt buvo ir tuo metu?

@@azkeliones 2009 metais Potosis buvo tikrai "laukinis". Turizmo buvo tikrai nedaug, valgydavom įstaigėlėse, primenančiose sovietinio tipo valgyklas (matyt, tuo metu turizmas be prabangiausių viešbučių restoranų dar nebūtų buvęs pajėgus išlaikyti nė vienos vakarietiškos mitybos įstaigos). bet Bolivijos "esmė", kaip suprantu, nesikeičia. tuomet visi tiesiog privalėjo kažką statyti, ir tai buvo tokia statybų valstybė. sprendžiant iš Jūsų pastabų, ir dabar daugmaž tas pats. Mes iš La Pazo į Sucre dar spėjom paskristi Boeing 727-200 (CP-2462, Aerosur). 150 keleivių ir 6 (WOW) flight attendants. dabar jie turbūt jau išmoko būti mdaug racionalesni. gal 2025 vyksim atostogų į Boliviją. šiemet į Peru :)

Planavom važiuoti po Boliviją vien autobusais, bet galiausiai ir mums teko išbandyti vidinius skrydžius nes buvo blokuojami keliai, kas Bolivijoje tipinė protesto forma - o kai kelių nedaug, tai realiai užblokuodamas atimi galimybę išvis keliauti tarp kokių miestų žeme, stotys užsidaro ir pan. Jie turi net "išmanų" puslapį kur gyvai rodo, kurie keliai užblokuoti (arba nuniokoti gamtinių nelaimių ir todėl nepravažiuojami). Tai tas, matyt, nepasikeitė (na, programėlės anuomet nebuvo turbūt), nors nežinau ar jūsų kelionės metu buvo tokių protestų :) . Tai Sukrė-Kočabamba kelias buvo užblokuotas, tad Kočabambos taip ir neaplankėm. O į Boliviją linkiu sugrįžti, dabar matyt ta šalis dar įdomesnė ir jaukesnė nei tada!

@@azkeliones Mes savo protestų dalį Peru pusėj laimėjom. Streikavo valstiečiai, tai kelias tarp Juliaca ir Cuzco buvo blokuotas. Visos pagrindinės gatvės Chuliakoj buvo akmenų užtvarom blokuotos. Tai LAN personalas sumąstė pasirūpino, kaip mus nugabent iš oro uosto, nepastebint vietiniams, ir saugiai išskraidint iš pusiau veikiančio oro uosto. įdomu buvo, taip sakant... aišku, labai padėjo tai, kad ofise mūsų keturmetis žaidė su LANo lėktuvėliu, pirktu iš jų merchandise per praeitą skrydį, o mes turėjom Pietų Amerikos LANpass... Jie skambino į Santiago de Chile, išaiškino situaciją ir prašinėjo iš labai aukštų vierchų, kad mūsų jau nebegaliojančius bilietus Chuliaka-Kuskas pakeistų į Chuliaka-Arekipa-Lima-Čiklajus (tokie lygiaverčiai mainai, tik biškį nelabai, tiesą sakant...). Čiliečiai pasigailėjo... Bolivijoj "mūsų laikais" autobusai buvo labai linksmi. kai važiavom iš Potosi į Oruro, tai visi keleiviai, pravėrę langus, vėmė į lauką. Orure prieš įvažiuojant į stotį užsukom į degalinę, kur užpylė kuro ir su šlanga nuplovė autiko šonus. Supratom, kad savo ribas biškį peržengėm....

Ačiū! Kur keliavote po Maldyvus?

Tikrai įspūdingas! "Kusako" - turit omeny Kuską Peru? Man Pietų Amerikoje dar labai įspūdingas Rio de Žaneiras (dėl savo gamtos, kalnų, paplūdimių) ir Buenos Airės (dėl senos tarpukario architektūros).

Bet tobulėja, o turinys tikrai įdomesnis už Orijaus išgalvotus faktus 😁

Šiame kanale filmuojamės abu, bet skirtinguose video skirtingai. Dalyje video ir pasakojame abu, pvz. kelionių dienoraščiuose, tarkime th-cam.com/video/jonEaknS5_4/w-d-xo.html . Tada sakome "mes" ir visuomet rodomės abu. Dalyje video kalba tik Augustinas, pvz. šiame apie įspūdingiausius jo gyvenimo skrydžius: th-cam.com/video/mW8lUdQingY/w-d-xo.html . Dalyje video pasakoja tik Aistė, pvz. šiame apie baisiausius kelius, kuriais ji vairavo: th-cam.com/video/9fL28ZR5slU/w-d-xo.html . Tada galime kalbėti vienaskaita, kad būtų paprasčiau žiūrovui ir neatrodytų, kad, kaip karaliai, save vadiname "mes" :-) . Šį video irgi iš pradžių numatėm kaip tokį, kur pasakoja tik Augustinas, tad įrašytas daugiau vienaskaita, bet paskui pridėjome ir Aistės "intarpą", nes pasirodė įdomus. Taip pat, nors dažniausiai viską patiriame dviese, taip yra nebūtinai (tarkim, dėl Aistės aukštumų ligos La Paze daug kur Augustinas buvo vienas, taigi, tuo atveju ir netiktų "mes"; savo ruožtu, AŽ kelionių topų video dalis patirčių būna iš senesnių kelionių kur pvz. Augustinas keliavo vienas, arba patirtys yra labiau asmeninės net jei ir keliauta kartu - na, jei Aistė vairavo tuose keliuose, tai kalba kaip vairavusi).

Dėl kalbos tai tikrai ne visur anglų kalba padėjo. Pvz. Japonijos mangos kavinėse niekada nepavyko angliškai susikalbėti. Bet prieš kelionę visad minimaliai pasimokau vietinės kalbos, tad pavyko esmę sutarti ir japoniškai. Tačiau apskritai poreikis mokėti kalbą pervertintas - keliauti įmanoma ir be to, daug kur galima susirodyti ar praverčia pagrindiniai žodžiai. Plačiau apie tai, kaip keliauti nemokant kalbų, rašau šiame straipsnyje: augustinas.net/kaip-keliauti-nemokant-kalbos-20850 . Dėl pinigų, tik trys iš šių nakvynių brangios (Antarktida - dėl brangaus nusigavimo ten - riokanas Japonijoje ir vandens vila Maldyvuose). Dauguma kitų čia parodytų nakvyinių vietų kaip tik yra patys pigiausi ar beveik patys pigiausi būdai nakvoti tose šalyse, tad, jei apskritai ten keliauji, tokias nakvynes išmėgindamas tik sutaupai (palyginus su "eiliniu viešbučiu" ar net hosteliu). Dar kelios nakvynės rūšys yra "vidutinės kainos" - t.y. kainuoja panašiai, kaip gali kainuoti ir "eilinis kambarys" toje vietoje, bet daug įdomiau.

Tikrai, progresas ten didžiulis. 2009 m. dar nebuvo turbūt daugiau nei pusės to, ką rodau - nebuvo teleferikų, čoletų, tik pradžia indėnų kultūrinio atgimimo. El Alto, kur oro uostas, buvo nesaugus rajonas, prasidėjęs labiau kaip lūšnynas, kurį pastatė iš kaimų atvykę indėnai dar tada, kai buvo diskriminuojami. Tai irgi didele dalimi pakeitė teleferikai - anksčiau į El Alto važiuoti buvo labai nepatogu - vos keli nuolat užsikišę keliai - o dabar jis pasiekiamas iš centro per kelias minutes patogiu ir jaukiu viešuoju transportu. Vietos aplink teleferikų stotis pasidarė patrauklios, gal kažkiek saugumo prideda ir tas faktas, kad iš teleferikų visur nuolat kas nors (keleiviai) gali pamatyti. Tiesa, vietiniai pasakojo, kad toliau teleferikų linijų dar yra nesaugių rajonų El Alte, bet tai nebe visas El Altas toks. Savo ruožtu, daug padėjo ir faktas, kad praturtėję indėnai neišsikelia iš El Alto, tai ir tautinis jų rajonas, tad jie savo rūmus - čoletus - statosi ten pat, ir toliau ten gyvena (priešingai įvairiems prastiems rajonams JAV ar kitur Lotynų Amerikoje, kur bet kas praturtėjęs išsikelia ir tie rajonai visad lieka skurdūs; gi El Alte dabar jau gyvena įvairių socialinių grupių žmonės). La Paze jaučiausi gana saugiai (ypač Lotynų Amerikos mastais), vaikščiojau ir vakarais, įspėjimų iš aplinkinių nesulaukiau niekad, net kai pvz. iš ekskursijos prie TItikakos paprašiau, kad autobusas išleistų atsitiktinėje gatvėje gerokai sutemus, kad spėčiau nubėgti į teleferiką iki šį uždarys (kitur Lotynų Amerikoje tikrai gidas būtų visaip įkalbinėjęs to nedaryti ir važiuoti taksi, o čia nė nebandė). Man visada smagu keliauti po tokius "kylančius" miestus, geras jausmas! Ir priešingai savaip liūdna (nors ir savaip romantiška) keliauti po miestus, kurių didybė jau praeityje (Buenos Airės su savo nuolatine gilėjančia krize ir lėtu "važiavimu žemyn" ir pan.)... Tačiau ne visa Bolivija tokia "susitvarkiusi", aukštumos saugesnės, o Santa Kruzas (rytuose) jau labiau priminė Braziliją. Ten pvz. vakare restoranas buvo užrakintas (reikėjo skambinti, kad įleistų, paskui prašyti, kad atrakintų duris, kad išleistų po valgio), dar šviesiai (bet vakarėjant) išlipant iš autobuso miesto centre kitas keleivis gąsdino "pasisaugoti, nes tai nesaugus rajonas" ir t.t. Statistiškai Santa Kruzas irgi daug nesauguesnis už La Pazą.

Dėkui!

Dėkui, smagu, kad įdomu!

Ačiū!

Dėkui! O kokia kalba šiaip paprastai žiūrit ir kokius TH-cam kanalus apie keliones?

Iš tiesų, labai įdomi, įvairi šalis! Dėkui!

Dėkui! Kiek pamenu, maitino visgi du kartus, o kitu metu buvo galima lėktuvo A380 gale pasiimti užkandžių ar gėrimų. Iš tiesų, kiek skridau, visuomet tokiuose ilguose skrydžiuose būna maitinimas įlipus (tarkim 2 val. į skrydį), prieš išlipant (tarkim 2 val. iki leidimosi), o per vidurį tarpas miegui, kai uždengiami langai (jei lauke šviesu). Tiesa, per tarpą miegui būna dalinami gėrimai, maistas tiems kurie nemiega, bet paprastai tai išties tik užkandžiai (aišku, kalbu apie ekonominę klasę - verslo klase tokiuose skrydžiuose nesu skridęs). Net ir jei skrydis 16 val., tai, tarkim, išeina maitinimas 2 val. ir 13 val., tarpas 11 val. miegui - visai normalus (o kas nori, gali gauti maisto ir tada), neatrodo būtina duoti trečią maitinimą - namie tarpas tarp vakarienės ir pusryčių irgi turbūt daug kam panašus. Tiesa, reisas Dubajus-Melburnas buvo Qantas lėktuvu, ne Emirates (tačiau bendro kodo). Beje, tai jau nebėra ilgiausias gyvenime skrydis. Jo ilgis - 11658 km, o pernai (jau po šio video paskelbimo) skridau dar ilgesniu - 11993 km - Čikaga-Taipėjus. Irgi maitino du kartus su ilgu tarpu miegui (Eva avialinijos). Ilgai ir miegojome, visada smagu išnaudoti tokius skrydžius poilsiui. Tada skridau į Pasaulio krepšinio čempionatą Maniloje, tad to skrydžio fragmentų galima pamatyti šiame kelionių dienoraščio video: th-cam.com/video/qG0346nznTo/w-d-xo.html . Madridas-Santiagas irgi skridau, tai ketvirtas ilgiausias gyvenime skrydis šiuo metu (10731 km). Trečias ilgiausias - Buenos Airės-Frankfurtas (11515). Taip pat, jeigu daryčiau šį video dabar, dar pridėčiau ir skrydį hidroplanu virš Maldyvų. Jo vaizdų galima pamatyti čia: th-cam.com/video/EqofjMGkA2s/w-d-xo.html

Dėkui! Tarp Tecka ir Esquel irgi teko važiuoti automobiliu, tiesa, tenykštį rudenį (Lietuvos pavasarį), tai oras buvo geresnis. Nuvažiavom didžiąją dalį Argentinos Ruta 40 dviejų skirtingų kelionių metu, 2019 m. ir 2024 m. Iš 40 kelio taip pat bus tinklalaidė "AŽ Automobiliu per pasaulį" (jau sumontuota ir "užschedulinta", bet pasirodys kiek vėliau, nes stengiamės "pavarijuoti" skirtingo stiliaus video). Ta tinklalaidė, tiesa, iš kito 40-ojo kelio fragmento (filmavome šiaurėje Saltos apylinkėse, kur užvažiavom į beveik 5 km aukštį aukščiausiame Ruta 40 taške - Abra del Acay, tai buvo aukščiausias gyvenime automobiliu pasiektas taškas, 4972 m). Kolumbijoje kol kas esame nedaug važiavę (tik Bogota-Villavicencio ir Medellin), bet dar turim planuose :-) .

@@azkeliones Aš vairuot nemoku. Tai mes ir sukamės viešu transportu - taksi - ir šiaip visokiais samdytais. Kai nuo Saltos važiavom į šiaurę (link Tres Cruces) - tai pagalvojau eilinį kartą, tegu profas už mane vairuoja, aš per langą geriau pažiopsosiu... tikiuosi, kad kelių būklė pagerėjo nuo tų laikų, kai aš ten buvau. Nors Ushuaia tai sakyčiau, kad maždaug tas pats vaizdas... Kelio grožis yra išskirtinai subjektyvus dalykas, bet man turbūt patys įspūdingiausi buvo Indonezijoj kalnų keliai Sulawesi ir Florese, ypač nuo Ende link Kelimutu. Optimizmo ir Inspiration :)

Taip, daug pasaulyje gražių kelių - gražių savaip. Vienas gražiausių (ir pagal vietas užsukimams) man kelias per Banfo ir Džasperio nacionalinius parkus Kanadoje. Čia video apie juos iš kitos serijos, "AŽ pasaulio stebuklai": th-cam.com/video/XYL7A68IKCk/w-d-xo.html

Dėkui!

GPS Data. Ji pagal GPS rodo aukštį, taip pat tikslų greitį bei koordinates.

Aistė. Čia autonuomoje būtų tekę primokėti už papildomą vairuotoją, tai registravome tik vieną - Aistę.

Išties nuostabus kelias! Galvoju, gal aikštelės neįrengtos todėl, kad kelias driekiasi ne kalnų serpantinais, o slėniu. Viena vertus, gal kai nėra "vaizdų žemyn", kelio statytojams neatrodė jokia konkreti vieta tokia išskirtinė, kad būtų verta aikštelės. O gal dar svarbiau kad, priešingai kalnų serpantinams, "tiesiosios" čia gana ilgos, šalikelės plačios, taigi, galima saugiai sustoti ir šalikelėje (kartą taip ir darėme).

Todel, kad jei istiso tokias keliais vaziuoja😂

Ir atsibostu kiekviena Andu kalna fotografuoti...

Išties, pirmą kartą ir man buvo labai smagu pamatyti! Yra daug programėlių ir tinklapių, kurie smarkiai supaprastina įvairius su kelionėm susijusius dalykus, bet dažnai žmonės jų neranda, nes neieško ar nežino ko ieškoti. Stengiuosi atkreipti dėmesį į tokius "perliukus" AŽ kelionių patarimais.

Dėkui, smagu, kad patiko!

Nesutinkate, kad skirtingose pasaulio kultūrose skirtingai suprantama, kas yra "tvarka", "netvarka", "tvarkinga", "netvarkinga" (t.y. skirtingų kultūrų žmonėms skirtingi dalykai "bado akis" arba "nebado akių")?